Išskirtinė vertė

Varnių regioninio parko išskirtinė vertė

„Pačiame Žemaičių žemės viduryje aukšta, kalvota. Čia susibūrė netoli vienas kito iškiliausi šio krašto sostakalviai ir dievkalniai. Žemaičių aukštuma nuo šešėlių vakare išrodo kiek panaši į didžiulį lėkštą piliakalnį. Ir staiga... Čia, aukštai, kur pūpso visi medvėgaliai, girgždūtės ir sprūdės, randi erdvų paviršiaus įdubimą. Tai didžioji Varnių loma. Ypatinga čia”. (Prof. Česlovas Kudaba)

Kiekviena Lietuvos saugoma teritorija turi savus ypatumus, skirtingus steigimo tikslus.

Susipažinkime – Žemaitijos širdies vardą nešiojantis – Varnių regioninis parkas. Tai teritorija apimanti Žemaičių ežeruotą kalvyną su aukščiausiomis Vakarų Lietuvoje Medvėgalio, Šatrijos, Girgždūtės, Moteraičio, Sprūdės, Aukštagirės, Spingės, Žąsūgalos, Žiograkalnio, Kietkalnio ir kitomis kalvomis. Šie žemaitiški kalnai apjuosia Lūksto – Biržulio ežerų duburį kitaip dar vadinamą didžiąją Varnių lomą. Atidesnis vairuotojas, tikriausiai yra pastebėjęs, kad nuo Medvėgalio ar Pavandenės galima laisva automobilio eiga atriedėti vos ne iki tos lomos pakraščio – Požerės ar Varnių – čia toks raiškus reljefo perkritimas. Varnių lomoje telkšo Paršežerio, Lūksto, Stervo, Biržulio ežerai, o aplink juos didelę ekologinę vertę turintys pelkynai. Savita miškingoji parko dalis - Pušinės, Pareškečio, Ankantų miškai su žemynninėmis kopomis, tarpukopių pelkutėmis ir Minijos upės aukštupio ežerais – Kliokiu, Pluotinaliu, Salotu ir Didovu.

Varnių regioninio parko išskirtinę vertę formuoja daugelis elementų, apžvelkime juos.

Kraštovaizdis. Varnių regioninis parkas tarsi milžiniškas, aukštai iškilęs duburys, kurio kraštus supa įspūdingi kalvynai, kalvos, o įdubimuose telkšo ežerai ir juos supantys pelkynai.

Negyvoji gamta. Aukščiausias Žemaitijos kalnas – Medvėgalis, žemaičių kalnų karalienė – Šatrija. Čia gauna pradžią didžiosios Žemaitijos upės – Venta, Virvytė, Minija, Kražantė, Akmena. Didžiausias natūralus Žemaitijos ežeras – Lūkstas išmetantis gintarą.

Gyvoji gamta. Didžiulėms ežerų pakrančių klampynėms, pelkėms ir pelkutėms, miškams, vingiuotų upelių slėniams bei pievoms būdinga didelė augalų ir gyvūnų įvairovė. Biržulio ir Stervo ežerų nendrių ir meldų sąžąlynai, aplinkiniai pelkynai nuo seno laikomi viena turtingiausių paukščiais vietų Lietuvoje. Parke gausu retų rūšių augalų – sibirinių vilkdalgių, liekninių beržų, įvairių gegužraibinių, Saloto ežere slepiasi ežerinės slepišerės. Čia prieglobstį randa: retieji vabzdžiai – machaonai, juodieji apolonai, auksuotosios šaškytės; paukščiai – didieji baubliai, juodosios žuvėdros, didžiosios kuolingos, švygždos, griežlės; žinduoliai – šermuonėliai, ūdros, briedžiai.

Kultūros paveldas. Pasigrožėti piliakalnių didybe, nuo jų gėrėtis svaiginančiais Žemtaitjos krašto toliais, kviečia Medvėgalio, Šatrijos, Sprūdės, Moteraičio, Bilionių, Paršpilio piliakalniai. Sietuvos upės pelkynuose, slepiasi senovinis slaptas, akmenimis grįstas kelias per pelkes – kūlgrinda. Čia likę signaliniai kalnai (žvalgakalniai), senovinių gyvenviečių bei alkakalnių sistema BilioniųŠatrijos ruože, Pabiržulio akmens amžiaus stovyklaviečių kompleksas, LūkstoParšežerio duburyje bei Virvytės slėnyje esantys archeologiniai kompleksai. Biržulio ežero aplinkoje galima atsekti mūsų tautos priešistorę. Tai liudija archeologų radiniai, siekiantys net 10 tūkst. m. pr. Kr. Anot archeologų, čia Baltiškosios kultūros lopšys. Spigino rage rasti kapai yra seniausi akmens amžiaus žmonių – medžiotojų ir žvejų kapai Lietuvoje ir vieni seniausių Rytų Pabaltyje. Garsią istoriją mena Varnių ir Luokės urbanistiniai kompleksai, Pavandenės kraštas, medinis Biržuvėnų dvaras.

Išskirtiniai reiškiniai, gyvos tradicijos, istoriniai faktai, asmenybės. 1417 m. po Žemaitijos krikšto įkurta Medininkų vyskupija išliko iki XIX a. antros pusės. Čia 1599 m. lietuvių kalba atgimė Mikalojaus Daukšos Vujeko „Postilė”. Žemaičių Vyskupas M. Valančius Varniuose sutelkė iškiliausias to laikmečio kultūros asmenybes, rūpinosi lietuviškos spaudos leidyba, platinimu, pradėjo blaivystės sąjūdį. Gulbės – žymaus lietuvių tautosakininko, mitologo, kraštotyrininko Norberto Vėliaus (1938 – 1996) gimtinė. Jo dėka mus pasiekė apie 30 000 lietuvių tautosakos kūrinių.

Žemaitijos, buvusios Medininkų žemė, etnografiniam regionui būdingos tradicijos. Dabartinei Žemaitijai būdingi papročiai, etnokultūrinės tradicijos, tautosaka, etnografiniai šokiai ir dainos, žemaičių kalba – žemaičių „dūnininkų” ir „dounininkų” tarmės, žemaitiškas raštas, būdinga etnokultūriniam regionui architektūra.

Varnių regioninis parkas – valstybės saugoma teritorija, jo steigimo tikslas - išsaugoti vertingiausius centrinės Žemaitijos gamtinius ir kultūrinius kompleksus, objektus, savitą Žemaitijos kraštui būdingą gamtinį ir kultūrinį kraštovaizdį, vertingas (tipiškas ir unikalias) ekosistemas, etnokultūros ypatumus, juos tvarkyti ir racionaliai naudoti, sudaryti prielaidas darniam teritorijus vystymui.

Saugoma, nereiškia draudžiama. Saugoma ir TAU!

Kviečiame lankytis ir susipažinti su Varnių regioniniu parku.

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-05