Laumės pėda

Laumės Pėda

Laumės Pėda – tai vietovė, įrodanti, kad čia žmonės gyveno jau labai seniai, nes vietovardyje įamžintas senovės lietuvių pagonių garbintos miškų deivės Laumės vardas. Į mišką, kur yra Laumės Pėda, vedė medžių alėja.  Laumės Pėda - tai nedidelis vandens baseinėlis, į kurį iš medžiais apaugusio kalno papėdės teka šaltinis. Ant to kalnelio, vietoj dabartinio spygliuočių miško, kažkada augo graži šimtamečių ąžuolų giraitė. XIX a. Gorskiai buvusią klampynę išvalė ir labai švarų baseinėlio vandenį naudojo maistui. Šaltinio vanduo buvo laikomas šventu, turinčiu gydomųjų galių. Anot vietinių gyventojų, žmonės ateidavo iš visos apylinkės prie šaltinio „pasiplauti akių ir to stebuklingo vandens parsinešti”. Sakoma, kažkada prie šaltinio yra buvęs didelis akmuo, kuriame Laumė bėgdama įspaudė savo pėdą. To akmens dabar nebėra ir, pasak Stasio Daunio – istoriko, vietovės tyrinėtojo, – pavadinimas „Laumės Pėda” ir kilęs iš to pėdos ženklo akmenyje. Tai sakralinė vieta, kurioje yra dar vienas atributas, liudijantis, kad ši vieta susijusi su senuoju žemaičių tikėjimu. Šalia tvenkinėlio, rytinėje pusėje, auga labai sena, stora ir aukšta dvišakė pušis, kažkada laikyta šventu medžiu. Prie pušies liemens prikaltas krucifiksas, pridengtas skardiniu stogeliu. Žemiau jo prikalta medinė koplytėlė su rūpintojėlio skulptūra. Pasak tyrinėtojo S.Daunio, medžiai su vėliau atsiradusiais krikščioniškais ženklais liudija senąjį žemaičių tikėjimą – medžio kulto pėdsakus. 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-06-02