Bilionių piliakalnis


 Bilionių piliakalnis (Švedkalnis) anksčiau vadintas – Šventkalniu. Vietos žmonės pasakoja: "Seniau vadinuos ne Šviedkalniu, bet Šventkalnis. Tėn onksčiau liob aukas degins. Paskou šviedie užjiemė tun kalna, unt vėršaus pėlė pasėstatė". Dar pasakojama, jog švedų dalinys kalne buvo įsikūręs ir vietos gyventojus plėšdavęs, bet vieną vasaros naktį pranykęs.
Piliakalnis  priskiriamas karų su kryžiuočiais laikotarpiui. Dėl ryškiai matomų piliakalnio gynybinių įtvirtinimų liekanų (terasų) jis primena laiptuotą piramidę. Pietiniame kalvos šlaite yra gausus kultūrinis sluoksnis – rasta lipdytos keramikos  gruoblėtu paviršiumi. Įžymus archeologas L. Kšivickis taip žavėjosi Bilionių piliakalniu, jog įvardijo jį vienu įdomiausių ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio archeologijos paminklu.
Piliakalnis yra pačiame pietiniame Varnių regioninio parko pakraštyje. Pasižvalgius nuo kalno viršaus, matyti, jog jis iš visų pusių apjuostas pelkių ir miškų.
Piliakalnis pakilęs virš jūros lygio 203 metrus. Netoli nuo Bilionių, pietuose, matosi Padievyčio kalnas, šiaurėje – Medvėgalis. Tai priešakinė grandis tvirtovių, padėjusių gintis nuo Žemaitijos gilumon besiveržiančių kryžiuočių.
Bilionių apylinkėse įkurtas kraštovaizdžio draustinis, apimantis pietinę Medvėgalio moreninio masyvo dalį. Jo tikslas – išsaugoti ir eksponuoti raiškaus geomorfologinio komplekso kraštovaizdį su Bilionių (Švedkalnio) piliakalniu, kitomis gamtos bei kultūros vertybėmis. Draustinyje reguliuojama miškų, žemės bei vandens ūkio ir rekreacinė veikla.

Medvėgalio piliakalnis

Medvėgalis – iškiliausias Žemaitijos kalnas (anot Č. Kudabos :„Tarsi šio krašto kalvų karalius“). Kalvos aukštis - 234 m. Taip pat Medvėgalis -  centrinė, žymiausia tvirtovė gynusi Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių. Medvėgalio archeologinį kompleksą sudaro Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų, Sumonų kalvos su kūlgrinda.  

Apie Medvėgalio vardo kilmę pasakojama, jog kitados jo viršūnėje buvusi galinga pilis, kartą apgulta begalės geležimi ginkluotų priešų, kurių net narsiausi pilies gynėjai negalėję įveikti: reikėjo šauktis pagalbos iš Medininkų. Tačiau niekas neišdrįso eiti per geležinį apgulties žiedą. Tuomet atsirado dvi merginos, kurios pilies valdovui pasakiusios: "Mudvi galiva". Joms pavykę nakties metu prasmukti bei pranešti svarbias žinias ir jų dėka pilis buvo išvaduota. 

Kryžiuočių kronikose pirmą kartą Medvėgalio pilis (castrum Medewagilin) minima 1316 m. Tą kart pilies nesiryžta pulti, tačiau 1329 m. jungtinė kryžiuočių ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kariuomenė po atkaklių mūšių įveikė 6000 pilies gynėjų kariuomenę, kraštą nuniokojo, o gyventojus apkrikštijo, tačiau pastarieji greit grįžo prie senojo tikėjimo. Viso žinoma apie 20 Ordino žygių prieš Medvėgalį.

Apie karžygišką Medvėgalio praeitį savo veikaluose rašė: D. Poška, M. Valančius, S. Daukantas, L.A. Jucevičius, jam savo eiles skyrė Maironis.

Ypatingai platūs vaizdai atsiveria nuo piliakalnio. Sakoma, jog nuo jo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kitų kalvų, tarp jų net už 30 km esanti Šatrija. Paties kalno vaizdą geriausiai galima apibūdinti Č. Kudabos žodžiais: "Visom žemaitiškų giedrų atmainom senelio Medvėgalio nuotaika taip pat vis kitokia. Taikus jis vakarinėje saulėje, budrus žaibams virš jo galvos skirstantis; šerkšnotą žiemą jis lyg žilas garbingas žynys".

Vembūtų piliakalnis     

 
Piliakalnis stūkso mažo bevardžio slėnyje. Piliakalnio šlaitai statūs - 13 m aukščio, į pietus nuo aukštumos piliakalnį juosia pylimas. Jo išorinis šlaitas siekia 6 m, o nuo aikštelės - 4 m. Pati aikštelė – ovalo formos, 40 m ilgio rytų - vakarų kryptimi ir 30 m pločio. Jos šiauriniame krašte yra išskleisto pylimo žymių.
Spėjama, jog Vembūtų piliakalnis buvusio žemaičių kunigaikščio Vykinto miesto teritorija. Ipatijaus metraštyje minima Vykinto pilis Tvirement yra vienintelė visiems rusų metraščiams žinomų šio laikotarpio Žemaitijos pilių. Iš metraščio atrodo, jog tai šio krašto centras, turėjęs stiprius įtvirtinimus ir galėjęs „priglausti" daug gynėjų. 1251 m., kai vyko kova tarp Mindaugo ir prieš jį sukilusių vasalų, šiame „Vykinto mieste" stovėję ne tik žemaičių, bet ir polovcų bei rusų kunigaikščio Danilo pulkai. Visas Vembūtų pilies kompleksas rytų kryptimi tęsiasi daugiau nei vieną kilometrą. Tai rodo, kad Vembūtų pilis buvo vienas stambiausių gynybinių objektų Žemaitijoje. Šiuose įtvirtinimuose galėjo būti telkiamos gausios karinės pajėgos. Tuo šis objektas pralenkia ir netoli jo esančių Medvėgalio, Burbiškių ir Plinijos pilių galimybes.
Nuo 2001 m. organizuojamos Didžiosios Žemaičių Talkos ant Vembūtų piliakalnio. Čia iš įvairių Lietuvos pakraščių susirinkę žemaičiai kasmet gražina piliakalnio teritoriją, jo prieigas.

Širmės piliakalnis

Piliakalnis lokalizuojamas dešiniajame Virvytės upės krante, dabartinės Janapolės apylinkėse nusausinto Biržulio ežero vakarinėje pakrantėje. Šiose teritorijose pirmieji gyventojai įsikūrė dar mezolite. Tam laikotarpiui priskiriama ir Širmės kalno 3 mezolito stovykla. Vėlyvajame neolite ir žalvario amžiuje šiose vietose žmonių gyventa ypač tankiai. Čia rasta 12 to laiko žvejų gyvenviečių ir 1 laidojimo vieta Patilčio kaime.
Širmės kalnas – kelių kalvų masyvo viršūnė. Viso masyve aptikta 4 akmens amžiaus gyvenvietės, I tūkst. antros pusės įtvirtintos gyvenvietės pėdsakų, ir kitų radinių: daug ir įvairialaikės metalų laikotarpio keramikos, geležinių kirvių, Aleksandro 1492 – 1506 denaras. Pagal šiuos radinius daroma išvada, jog čia XII – XVI a. buvusi senųjų Viržuvėnų pradžia.
Į rytus nuo Širmės kalno rastas visas kulto kompleksas, priskiriamas tam pačiam laikotarpiui. Tai už 800 m stūgsiantis įspūdingas Alkakalnis, taip pat netoliese esantis Stabinės kaimas – kaip spėjama – sakralinė vieta (tradiciškai pagonišką kulto vietą turėtų sudaryti 3 komponentai). Apie šių teritorijų sakralinę paskirtį liudija ir jų ankstesnis pavadinimas – Stabakūlio laukas ("kūlis" žemaitiškai reiškia akmenį), o į pietryčius nuo Alkakalnio esančios pievos vadinamos Alkalėmis. Negana to, vos už 800 m į rytus nuo Alkakalnio rasime ritualinį Duonkalnio kompleksą, egzistavusį apie 2000 m.    
Visi šie faktai leidžia manyti čia buvus senųjų Viržuvėnų kulto centro.
 

Girgždūtė

Tai antras pagal aukštį Žemaitijos piliakalnis (228 m.). Pati kalva labai išvaizdi – su dviem viršūnėmis. Vienoje kalvų yra nedidelė dauba – sovietmečiu nusausinto ežerėlio palikimas. Manoma čia anksčiau buvus pagoniškų apeigų vietą, o kitoje kalvoje stovėjus pilį. Sakraliniai pavadinimai sutinkami ir Girgždūtės apylinkėse - iš pietinio kalvos šlaito išteka Alkupis – Kražantės pradžia. Netoli nuo piliakalnio yra Alkos kalva, pasak padavimų milžino Ančiulio supilta, už 4 km į rytus Spasčių kalva – manoma, jog tai priešakinė Girgždūtės tvirtovė. Girgždūtės piliakalnis nuo seno buvo vietos gyventojų labai gerbiamas – lankomas švenčių, susiėjimų metu.

Girgždūtė pinte apipinta padavimais, jie pasakoja apie kalno požemius, turtus, paskandintus nusausintame ežerėlyje, apie milžiną, kuris supylęs kalną – kapą savo mirusiai žmonai Girgždūtei.

1578 m. istoriniuose šaltiniuose yra paminėtas Pagirgždučio dvaras, kurio savininkas 1831 m. Juozapas Sirevičius telkė ir vadovavo 100 žmonių sukilėlių būriui.

Mena piliakalnis ir tragiškus pokario įvykius, kuomet 1945 m. sovietinės armijos kariai su vietiniais pagalbininkais Kūčių dieną sudegino gyvus Dirmeikių kaimo gyventojus.

Moteraičio piliakalnis

Sakoma, jog Žemaičių aukštumoje gamta Pavandenės apylinkėms padovanojo pačias gražiausias vietas. Č. Kudaba, žavėdamasis „garbingais žemaičių dievkalniais“ – Moteraičiu, Sklepkalniu, Gaudkalniu, Sprūde, Lenkalių alka, lygino juos net su piramidėmis.
Moteraitis pinte apipintas padavimais ir sakmėmis. Pasakojama apie du milžinus – Sprūdį ir Moteraitį, samčiais apsikeisdavusius, ant kalno stovėjusią ir prasmegusią bažnyčią, laumes ir dar daug ką. Piliakalnio pavadinimas kildinamas iš jo silueto, primenančio gulinčios moters figūrą. Rytinė kalvos dalis iš tolo panaši į moters galvą, kalvos centre iš dviejų dalių susidedantis pakilimas – krūtinė, visa kita į vakarus nutįsusi kalno dalis – lyg poilsiui prigulęs moters kūnas. 
Istoriko A. Butrimo nuomone, Sprūdės ir Moteraičio piliakalniai, Gludo ežeras, Sklepkalnis, esantis miškingoje Moteraičio papėdės dauboje ir ežero pakrantėje (spėjama, jog tai buvęs alkakalnis), kapinynas dabartinės Pavandenės bažnyčios teritorijoje – visi šie objektai – tai tipiškas baltų gynybos ir kulto centras, Medininkų žemės gynybinės – politinės sistemos dalis.
Piliakalnis įrengtas masyvios aukštumos aukščiausioje dalyje, nuo jūros lygio pakilusioje beveik 219 metrų. Pietinė kalno viršaus dalis 3 m aukštesnė už šiaurinę. Joje išsiskiria 60 x 30 m dydžio pakilumėlė, tarsi kalvelė ant kalno, savo forma primenanti netoliese esančią galingąją Girgždūtę. Kalvelės aukščiausioje vietoje stovi medinis kryžius, dar iš tolo kreipiantis keleivio žvilgsnį į šią įspūdingą kalvą – buvusią tvirtovę. Kultūrinis sluoksnis, matyt, kiek nuslinkęs - aptiktas kalno terasoje. Čia rasta I tūkst. po Kr. lipdytinos keramikos šukių.              
Mena Moteraitis ir 1831 m. sukilimo įvykius. Pavandenės apylinkėse buvo apsistojęs Juozapo Sirevičiaus būrys, ir iš čia beveik kasdien puldinėdavo Telšius, Alsėdžius, Plungę. Sukilimui blėstant, pro Pavandenę traukėsi F. Rolando dalinys su D. Kalinovskio „Žemaitijos pasiutėlių" pulku. Čia, prie Pavandenės, juos pavijo reguliarioji caro kariuomenė, įvyko lemiami mūšiai. Įdomu, jog ant Moteraičio piliakalnio buvo įsitvirtinusi caro kariuomenė, o ant netoliese esančio Gaudkalnio –  sukilėlių pulkai.
Moteraitis – Žemaičių takoskyros kalvyno dalis. Kritulių vanduo jo šiaurrytiniu šlaitu srūva į Glūdą, iš jo Glūdo upeliu – į Ventą, o nuo pietvakarinio šlaito – bevardžiu upeliu į Biržulį, toliau - į Virvytę. Šie skirtingą tėkmę turintys vandenys susitinka ir susimaišo Ventoje ties Viekšniais, prie pat pasienio su Latvija.
Dabar piliakalnio apylinkėse įkurtas Pavandenės kraštovaizdžio draustinis, kurio tikslas išsaugoti ir eksponuoti būdingą stambių pavienių kalvų kraštovaizdį su raiškiomis Moteraičio, Sprūdės bei Knabės kalvomis, piliakalniais, senąja Pavandenės dvarviete, kitomis gamtos ir kultūros vertybėmis, teritorijoje vykdant reguliuojamą miškų, žemės bei vandens ūkio ir pažintinę rekreacinę veiklą ir išlaikant tradicinę apgyvendinimo struktūrą bei bendrąjį sodybų vaizdą.

 

Sprūdės piliakalnis


Pavandenės apylinkės pačios gražiausios Žemaičių aukštumoje. Č. Kudaba, keliaudamas ir žavėdamasis „garbingais žemaičių dievkalniais“ – Gaudkalnu, Sprūdė, Lenkalių alka, Moteraičiu net lygino juos su piramidėmis.
Istoriko A. Butrimo nuomone Sprūdės ir Moteraičio piliakalniai, Gludo ežeras, miškingoje Moteraičio papėdės dauboje ir ežero pakrantėje esantis, apylinkėse dominuojantis Sklepkalnis (kaip spėjama buvęs alkakalniu), kapinynas dabartinės Pavandenės bažnyčios teritorijoje – visi šie objektai, tai tipiškas baltų teritorinis - gynybinis ir kulto centras, egzistavęs Pavandenės apylinkėse, kaip Medininkų žemės gynybinės – politinės sistemos dalis.  
Manoma, jog Sprūdės piliakalnis – kunigaikščio Sprūdeikio, Lietuvos karaliaus Mindaugo brolio, valdos. Sprūdeikis užrūstinęs brolį ir pabėgęs į Žemaitiją, kur įkūręs savo pilį saugiausioje, geriausiai apžvelgiamoje vietoje – Sprūdės kalne, bet ir tai jo neapsaugojo. Brolio pyktis jį atradęs ir čia. 
Sprūdeikis žinojo, kur įsikurti. Nuo piliakalnio atsiveria puikūs vaizdai į Varnių duburį, kur plyti didieji ežerai – Biržulis ir Lūkstas, puikiai matomi Varniai, Luokė, Šatrijos, Girgždūtės, Medvėgalio piliakalniai.
Piliakalnis priskiriamas „parako gadynei“ – vėlesniam kovų su kryžiuočiais periodui. Jo aikštelė iškilusi 216 m. virš jūros lygio, apvali. Piliakalnį juosia net 3 pylimų juostos, kurių aukštis siekia iki 4m. Piliakalnio aplinkoje rasta akmeninių kirvukų, ietigalių.

Paršpilio (Burbiškių) piliakalnis

XIV – XV a. Paršpilio piliakalnis užėmė svarbią strateginę padėtį. Čia stovėjusi Paršpilio pilis dažnai minima 1384 – 1402 m. Lietuvos kelių aprašymuose, padarytuose kryžiuočių žvalgų: "…2 mylios iki Paršpilio, kur daroma pirma nakvynė krašte, ten pašaro, malkų, ir vandens užtenka, pastoviui visko užtenka, tame krašte galima ir dvi naktis prabūti." Pastovių kryžiuočių žvalgai vadindavo vietą, kur kariuomenė pasidalijusi į būrius vykdavo plėšti vietos gyventojų, po to sutartu laiku būriai grįždavo atgal.
Profesoriaus A. Butrimo manymu, XIV a. egzistavo bendra visoms Žemaičių žemėms gynybinė - signalizacinė sistema: apie priešų įsiveržimą, įspėjimas  iš Panemunės pilių užkuriamų laužų pagalba per trumpą laiką pasiekdavo centrines Žemaičių žemes – Medvėgalio, Paršpilio, Girgždūtės, Šatrijos pilių įgulas.
Manoma, jog galingiausias Medininkų žemės pilis: Dievytį, Medvėgalį, Paršpilį, Lopaičius jungė karinis kelias, turėjęs slaptas kūlgrindas ir medgrindas, kuriomis keliauti galėjo tik jas gerai žinantys vietos gyventojai. Tai patvirtina netoli Paršpilio esanti Sietuvos kūlgrinda ir šaltinis, vietinių gyventojų vadinamas „Milžinų maudykla“.
Piliakalnio kompleksas susideda iš keleto kalvų: Pilies kalno, esančio šalia Melnyčios upelio, Parškalnio, esančio į pietryčius nuo Pilies kalno kitoje Melnyčios upelio pusėje ir į vakarus nuo šių piliakalnių esančio Sargakalnio, aukščiausios apylinkės kalvos.
Pilies kalno šlaitai statūs – 14 m aukščio. Kalvos viršuje yra 100 m ilgio ir 40-50 m pločio aikštelė. Parškalnio (kryžiuočių žvalgų įvardyjamo kaip "Parsepil") viršuje yra  100x120 m aikštelė. Kalvos viršuje yra Burbiškių senkapis.

Šatrijos piliakalnis


Šitas kalnas ne pats aukščiausias žemėje – yra ir aukštesnių. Bet nuo šito kalno gali apžvelgti labai tolimus mūsų pačių gintarinius akiračius. Ir todėl mums Šatrija – aukščiausias kalnas..."
                                                                                 (Eduardas Mieželaitis „Šatrijos legenda", 1974)
 
Šatrija  – viena iš gražiausių Žemaitijos kalvų, apipinta padavimais, sena kaip ir visa Žemaičių žemė.
Apie kalno pavadinimą vietiniai žmonės pasakoja: kartą ėjęs milžinas, prisipylęs kišenes žemės, ir pavargęs. Tada jis atsigulęs pailsėti ir užmigęs, o pelės jo kišenes pragraužusios. Milžinas atsibudęs, pamatęs, kad jo kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: ,,Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!". Nuo to ir kilęs Šatrijos pavadinimas.
Taip pat kalbama, jog Šatrija – mėgstamiausia visų Žemaitijos raganų susirinkimo vieta. Jos kažkada apipylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Taip atsiradęs kalnas, o po kiek laiko, bažnyčiai ėmus pūti, jo viršus įlinkęs.
Kalno apylinkės taip pat atmena čia siautusį legendinį ,,svieto lygintoją" - Tadą Blindą, savo veikla įgrisusį ne tik vietos ponams, bet ir valstiečiams. 
Šatrija - vienas žymiausių archeologinių paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Apie tai liudija gausūs archeologiniai radiniai: IX – XII a. degintiniai kapai, laidojimo urnos, ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmens kirvukai. Archeologų manymu, kalvos viršuje yra stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II a. prieš Kristų. Manoma, čia buvus vieno svarbiausių  senojo lietuvių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus Žemaitijoje krikščionybę. Apie tai, jog pirmieji Žemaičių vyskupystės kunigai rezidavo Luokėje, o ne vyskupystės sostinėje Varniuose, kad prižiūrėtų pagonių šventvietę, savo veikaluose rašė Simonas Daukantas bei Motiejus Valančius.
Šatrija įamžinta iškilių lietuvių dailininkų: A. Žmuidzinavičiaus, I. Bajoriūnaitės, L. Bičiūnaitės – darbuose. Spėjama, jog net M. K. Čiurlionis savo „Piramidžių sonatą" tapė įkvėptas Šatrijos grožio. Jai savo posmus skyrė Maironis, K. Bradūnas, E. Mieželaitis, S. Anglickis, A. Bogdanas ir kiti poetai. Rašytoja M. Pečkauskaitė pasirinko Šatrijos Raganos slapyvardį.
Kalno aukštis – 228 m. virš jūros lygio. Nuo Šatrijos matai neaprėpiamai plačią ir šviesią kalvotą žemę – net plika akimi įžiūrimas už 35 km stūksantis Medvėgalis, kiek arčiau esantys kiti Žemaitijos milžinai: Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė. Taip pat matyti Luokė, Viekšnaliai, Upyna, Gaulėnai, Užventis, baltumu  šviečiantys Telšių katedros, buvusios Varnių kunigų seminarijos bokštai. Kalno apylinkės paskelbtos Šatrijos kraštovaizdžio draustiniu (plotas 813 ha), kurio tikslas – išsaugoti ir eksponuoti vieną unikaliausių bei raiškiausių Lietuvoje moreninių masyvų kraštovaizdį su ypatingos vertės archeologiniu kompleksu.

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-10