Medynai


Varnių regioninio parko teritorija pagal biogeografinį rajonavimą priklauso Rytų Baltijos provincijai, borealinei juostai, Vidurio ir Rytų žemaičių rajonui. Čia vyrauja mišrieji eglynai, nuo turtingų rūšine sudėtimi (Querco - Picetum) bendrijų, kuriose auga nemoralinės rūšys (Aegopodium padagraria, Hepatica nobilis, Anemonenemorosa, Tilia cordata) iki neturtingų rūšine sudėtimi pietinės taigos (Eu - Picetum) bendrijų su borealinėmis ir boreotemperatinėmis (Oxalis acetosella, Maianthenum bifolium, Trientalis europaea) rūšimis. Regioniniame parke didžiausia augmenijos įvairovė rasta miškuose bei natūraliose pievose. Kiek mažiau rūšių įvairaus tipo parko pelkėse.
Rytinė ir centrinė Žemaičių aukštumos dalys mažai miškingos. Miskai sudaro iki 30 % visos parko teritorijos. Jie išsidėstę netolygiai, nedideliais ploteliais. Gausiau didesnių miškų masyvų Biržulio - Stervo ežerų apylinkėse, Lūksto vakarinėje bei pietinėje pakrantėje bei Medvėgalio kraštovaizdžio draustinio prieigose. Būdingas beveik visų miškų bruožas - drėgnumas, sodrus ir įvairus pomiškis. Labai įvairuoja parko reljefas, dirvožemio mechaninė sudėtis, drėkinimo sąlygos, o su tuo glaudžiai susijusi didelė augimviečių kaita, bendrijų įvairovė. Sausi pušynai aptinkami labai nedideliais ploteliais į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo Stervo. Žemesnėse, drėgnesnėse vietose auga brukninio – mėlyninio tipo pušynai. Jie sutinkami Tetervinės, Gojaus, Endrikavo miškuose. Nedideliais lopinėliais auga kiškiakopūstinis pušynas. Iš pušynų bendrijų labiausiai paplitęs kimininis pušynas. Šio tipo pušynai sutinkami aukštapelkėse. Eglynų parko teritorijoje nedaug. Vyrauja trys eglynų tipai: brukninis - mėlyninis, kiškiakopūstinis ir viksvinis - kimininis. Brukniniai eglynai auga kalvose ant priesmėlių, kiškiakopūstiniai – pakilumose, lygumose ant kiek derlingesnių dirvožemių. Ten kur gruntinis vanduo slūgso negiliai, nedideliais ploteliais įsiterpia viksviniai – kimininiai eglynai. Ąžuolynų teritorijoje yra tik maži likučiai. Kiek gausiau išlikę pavienių ąžuolų. Pačiose derlingiausiose augimvietėse auga liepynai. Parko teritorijoje jie nesudaro 0,5 % visų miškų ploto. Parke taip pat paplitę įvairaus tipo beržynai. Jų gausą sąlygoja tai, kad jie auga labai įvairiose augimvietėse. Beržas auga sausuose, šlapiuose, net nederlinguose aukštutinio ir tarpinio tipo dirvožemiuose. Atskirai reikėtų paminėti ištisines lieknojo beržo (Betula humilis) viksvines - kiminines bendrijas, išplitusias tarpinio tipo pelkėse piečiau Varnių ir šiauriau nuleistojo Biržulio ežero. Tai saugotinos bendrijos. Drebulynų bendrijos susiformavusios ten kur dirvožemis derlingas, drėgnokas. Vienas iš įdomesnių drebulynų yra Liepyno miške, kur be drebulių dar auga beržai, liepos. Juodaksnynai parke tarpsta žemapelkių pakraščiuose, ežerų pakrantėse, perteklingai drėgnose žemumose, protakose. Iškirstų eglynų, beržynų vietoje, užleistuose dirvonuose, nešienaujamose pievose vis gausiau įsivyrauja baltalksnynai.
Nustatyta parke aptinkamų skroblynų bei ąžuolynų vertė. Šiuo požiūriu išsiskiria Aukštagirės miškas, miškas Gojus Medvėgalio kraštovaizdžio draustinio pietinėje dalyje.
Parko grybija beveik netyrinėta. Daugiausia grybų rūšių aptinkama mišriuose parko miškuose. Iš valgomų grybų dažniausiai auga baravykiniai, ūmėdiniai, baltikiniai grybai.
 

Žolinė augalija
 
Vertingiausios retų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų, augalų rūšių augimvietės – Varnių regioninio parko pelkės ir pievos.
Pievos parke užima gana nemažus plotus. Yra paplitusios tarpumiškėse, tarp dirbamų laukų, apyežeriuose, kalvų, piliakalnių šlaituose. Labai nedaug užliejamų pievų išlikę palei Garduvos, Daumanto, Varnelės upelius. Iš žemyninių pievų dar ryškiai išsiskiria sausuminės, maitinamos atmosferos kritulių ir žemumų pievos. Pagal nusausinimą ir sukultūrinimą pievos skirstomos į natūralias ir sukultūrintas. Sausuminės vešlios natūralių pievų bendrijos plyti Švedkalnio, Medvėgalio, Sprūdės, Šatrijos, Moteraičio piliakalnių bei kitų stačiašlaičių kalvų šlaituose.
Pelkinių ekosistemų augalija išlikusi gana natūrali, nors tik maža dalis pelkių parke nepaliestos melioracijos. Palyginus su miškais ir natūraliomis pievomis, pelkių augalijos įvairovė parke nedidelė, bet savita. Parke yra daugiausia žemapelkių bei tarpinio tipo pelkių. Labai nedaug aukštapelkių, kurios nedidelės. Didžiausia iš jų dalinai išeksploatuotas Degėsių - Pabiržulio durpynas.
Ypač žinomi yra didieji parko pelkynai – Biržulio, Stervo, Debesnų, Dubulio, Paršežerio. Jiems būdingi botaniniu požiūriu vertingi natūralių pievų intarpai, daugelio retųjų augalų – gegužraibinių, tuklių, liekninių beržų, sibirinių vilkdalgių ir kt. bendrijos. Savitos, mažiau tyrinėtos, yra miškingosios duburių bei įlomių pelkės: Antkantų, Kauklių, Sietuvos, Baltežerio, Sydeklio, kur, be gausių orchidinių, auga sibiriniai vilkdalgiai (Iris sibirica), lieknieji švyliai(Eriophorum gracile), retažiedės viksvos (Carex pauciflora), statieji atgiriai (Huperzia selago) ir kitos rūšys. Žemuminės pievos taip pat labai vertingos retais augalais. Čia auga žalsvažiedės blandys(Platanthera chlorantha), raktažolės pelenėlės (Primula farinosa), pieviniai plaurečiai (Gymnadenia conopsea) ir kt.
Saloto ežero dugne slepiasi retas pataisūnas Ežerinė slepišerė(Isoetes lacustris).
 

Gamtos paminklai
 
Saugomų gamtos paveldo objektų nedaug. didžioji dalis jų yra Jomantų miške – šiaurinėje regioninio parko dalyje: tai labai senas  Jomantų ąžuolas, gyvybingas 27 m aukščio Triliemenis ąžuolas. Gamtos paminklu paskelbtas Jomantų akmuo (3,6x2,8x2,3 m).
Nenustebkite, jei apsilankę Jomantų miške, nerastumėte dar vieno gamtos paminklo – Aklaežerio. Ateikite kitą dieną ir jį išvysite. Vietiniai šį paslaptingą ežerą vadina Vokšteliu. Kai kurie gyventojai tvirtina, kad Vokštelį iškasė Jomantas. Sako, kad tai labai keistas ežeras, kuriame vanduo gali, kuriam laikui visai dingti, o kai susikaupia jo vis daugiau, tai ir gretimo kaimo šuliniuose vandens lygis pakyląs. Pasakoja ir tai, jog šiame ežere yra nuskendęs žmogus.
Vos už poros kilometrų auga drūčiausias Telšių rajone – Skliausčių ąžuolas (skersmuo 1,8 m).
2007 metais parko buferinės apsaugos zonoje (Baginų k.) aptiktas ąžuolas, kurio skersmuo 2,2 m.

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-10